Sausio įvykiai prasidėjo dar sausio 8-ąją. Jau tuomet su vyru buvome pačiame įvykių sūkuryje. Kadangi nuo sausio 11-osios, po priesaikos Lietuvos Respublikai, mano vyras liko Aukščiausiosios Tarybos pastate, aš, užmigdžiusi vaikus, naktis leisdavau prie AT rūmų. Kartais pavykdavo per langą pasidalyti naujienomis su vyru.
Buvome susitarę: jis vykdo savo pareigą, o aš rūpinuosi vaikais ir, kiek leidžia galimybės, kartu su visais kitais Lietuvos žmonėmis būnu prie AT pastato. Kiekvieną naktį apsukdavau ratą: AT – Šiaurės miestelis – TV bokštas – AT, kur ir pasilikdavau iki pat ryto.
Tą lemtingąją sausio naktį, man esant TV bokšto gynėjų gretose, prasidėjo sovietinės kariuomenės šturmas. Tankai. Šūvių garsai. Skriejančios kulkos. Dūžtantys langų stiklai. Greta stovinčios draugės rūpestingas raginimas trauktis, važiuoti namo pas vaikus. Klyksmas: „Ką darote, antžmogiai, okupantai…“
Krito pirmieji TV bokšto gynėjai, stovėję arčiausiai bokšto. Kraujas. Dejonės. Pyktis. Neapykanta okupantams. Greitosios pagalbos automobilių sirenos. Neštuvais nešami sužeistieji.
Atmintyje iki šiol ryškus vaizdas: tamsoje prie pat TV bokšto stovintis tankas ir iš jo per garsiakalbį lietuvių bei rusų kalbomis sklindantys įsakmūs žodžiai, esą valdžią perėmė darbo liaudis, raginimai skirstytis ir eiti namo.
Galvoje sukosi vienintelė mintis – jie važiuos užimti Aukščiausiosios Tarybos pastato. Nerimas, nežinia ir baimė persmelkė visą kūną. Sėdau į automobilį, trumpam užsukau namo. Įsiklausiau – tylu, vaikai miega. Ir vėl patraukiau link AT rūmų.
Ten ir likau iki pat ryto, kartu su tūkstančiais žmonių iš visos Lietuvos, vieningai apjuosusių Aukščiausiosios Tarybos pastatą.
Vienybė, tikėjimas ir viltis jungė mus visus.

Namida Pocienė, Vilnius, 2026 m.

***

Sausio 13-osios išvakarėse buvau namuose su dešimties mėnesių sūneliu Vyteniu ir laukiausi antrojo vaikelio. Nėštumui buvo šeši su puse mėnesio. Mano vyras Antanas, būdamas šaulys, nuo sausio 8 dienos buvo palikęs darbą M. K. Čiurlionio mokykloje ir išėjęs ginti Aukščiausiąją Tarybą – Parlamentą.
Tuo metu žiūrėjau televizorių. Diktorė Eglė Bučelytė pranešė, kad yra užimamas Televizijos bokštas. Matyt, patirtas stresas sukėlė sąrėmius. Paskambinus į greitąją pagalbą, buvo pasakyta, kad visos greitosios pagalbos mašinos užimtos, nes veža sužeistuosius. Konsultantai patarė ieškoti galimybės pačiai nuvykti į ligoninę.
Artimiesiems ir draugams niekaip nepavyko prisiskambinti – visi budėjo prie Parlamento arba Televizijos bokšto. Pasikviečiau kaimynę Silviją. Netrukus pasigirdo skambutis į duris – už jų stovėjo sanitaras, kuris paragino skubiai vykti į ligoninę.
Informavau, kad dar nesu pasiruošusi, nes buvau įspėta, jog greitosios pagalbos paslaugomis pasinaudoti galimybės nėra. Vis dėlto skubiai pasiėmiau tik pasą ir išvykau: apsiavusi šlepetėmis, apsivilkusi naktiniais marškiniais, tik spėjau ant pečių užsimesti paltą. Sūnus Vytenis liko su kaimyne Silvija.
Ligoninėje gydytojai nusprendė skirti vaistus, stabdančius gimdymą, todėl sūnus gimė sausio 16 dieną.
Ačiū Dievui, sūnus užaugo, baigė Vilniaus universitetą ir šiuo metu dirba Energetikos ir technikos muziejuje.

Irina Astra Burokienė, Vilnius, 2026 m.

***

Man buvo 17 metų. Ėjau iš Dž. Butkutės koncerto, ir visi jau kvietė eiti prie Parlamento. Ėjau be pirštinių, lengvai apsirengusi, bet nusprendžiau – nesvarbu kaip, lieku. Likau, klausiausi, kas ką pasako: gal melagienos, gal dar ko, ką turime daryti. Staiga iš minios kažkoks vyrukas pasakė, kad tankai jau važiuoja čia.
Mes su juo skubiai nubėgome prie bibliotekos esančio pastato su slidžiu stogu ir sulūžusiais atitvarais, kad iš aukštai įsitikintume, ar iš tiesų važiuoja tie tankai. Sėdėjome, šalome, laukėme… Jie neatvažiavo, ir tada aš grįžau į minią.
Išbuvau ten iki penktos ryto ir tada bandžiau eiti prie bokšto. Mane sustabdė draugai, kurie iš ten grįžo. Jie sakė: „Neik ten, čia reikia likti – ten tankai traiško žmones. Ginsime čia.“

Jolanta Kasteckienė, Vilnius, 2026 m.

***

1991 m. sausį namuose likau su ketverių metų dukra, nes vyras buvo įsitraukęs į įvykių sūkurį – prasidėjus neramumams Vilniuje, jis saugojo Kauno miesto savivaldybę, vėliau – Seimą, tačiau aš apie tai nežinojau. Jis ramino, kad yra Sitkūnuose.
Sausio 12 dieną, palikusi dukrytę mamai, kartu su giminaičiais prisijungiau prie budinčiųjų Sitkūnuose. Ten ir išgirdome apie įvykius prie televizijos bokšto. Žmonės kūreno laužus, dalijosi maistu, dainavo dainas, tačiau širdyje tvyrojo didelis nerimas.
Sausio 13-osios rytą vėl paprašiau tėvų prižiūrėti dukrytę ir su dėde, pussesere bei jos vyru atvykome į Vilnių. Prie įvažiavimo į miestą stovėjo tankai, ant jų sėdėjo ginkluoti sovietiniai kariai, o automatai buvo nukreipti į pravažiuojančius automobilius. Nuvykome prie Seimo – aplink buvo barikados, jau pastatytos ar dar statomos. Daug žmonių telkėsi už upės, ant tilto. Žmonės buvo įsitempę, neramūs, vis pasigirsdavo kalbų, kad tankai pajudėjo iš Šiaurės miestelio.
Tankai mieste važinėjo, girdėjosi jų riaumojimas, tačiau prie Seimo jie nepasirodė. Susirinkusieji meldėsi, giedojo. Vyravo vienybės ir pasiryžimo jausmas, sumišęs su baime dėl ateities. Vakarop išvykome į Kauną, ir vėl buvome palydėti atšiaurių, ginkluotų karių žvilgsnių.
Apie tai, kad vyras yra Seime, vis dar nežinojau. Tai sužinojau tik tuomet, kai jis trumpam buvo išleistas pailsėti.

Birutė Balandienė, Kaunas, 2026 m.

***

Su šeima sekėme įvykius per radiją. Paskatinta motinos Genovaitės Narvydienės, leidausi pėsčiomis iš VI forto link Telekomo, o ten, radusi nedaug žmonių, patraukiau į Žaliakalnį, prie radijo bokšto.
Žmonių ten buvo daug – visi sunerimę, laukė kažko nežinomo. Naktis buvo šalta. Kažkas sušuko: „Atvažiuoja!“ Minia sujudo, subruzdo, tačiau neišsiskirstė. Vis dėlto niekas taip ir neatvažiavo.

Jūratė Narvydaitė-Narvydienė, Kaunas, 2026 m.

***

Sausio 13-osios naktį, antrą valandą, suskambo Raudondvario bažnyčios varpas. Įjungę radiją išgirdome pranešimą, ir aš su vyru bei šešiolikmečiu sūnumi skubiai nuvykome prie Seimo. Atūžė tankai, tačiau minia nepajudėjo. Aš užšokau ant betoninio vazono, kad šaudymo atveju būčiau pirmoji auka…
Šaudymo nebuvo. Buvo statomos barikados. Išbuvome …

Laura Mačiokaitė-Janušauskienė, Kaunas, 2026 m.

***

Tuo metu studijavau ir prisimenu, kaip mums būnant bendrabutyje Akademijoje, Kauno rajone, iš radijo taško pradėjo kaukti sirenos. Kilo panika – kur važiuoti, ką daryti. Pamenu, kad kitą dieną autobusais važiavome į Juragius ir ten esantiems žmonėms padėjome dalinti karštą arbatą bei sumuštinius.

Ligita Survilienė, Kaunas, 2026 m.

***

Sausio 13-ąją man neseniai buvo suėję dvylika, broliui – aštuoneri. Gyvenome netoli Kauno Telekomo, ir vieną vakarą buvome ten nuėję kartu su tėvais. O sausio 13-osios naktį tėvai paliko mus namuose ir patys išvyko.
Naktį suskambo telefonas – skambino tėvų draugė ir pranešė, kad televizija ir radijas okupuoti. Ryte su mumis pabūti atėjo seneliai, o vakarop grįžo ir tėvai – tą naktį jie buvo Juragiuose. Televizorius namuose nuolat buvo įjungtas.

Lolita Salienė, Kaunas, 2026 m.