Jau praėjo geras mėnuo nuo vaikų vasaros stovyklos „Mes Lietuvai”, susigulėjo įspūdžiai ir mintys, ne tik mūsų, vaikų, bet ir mums padėjusių Lietuvos kariuomenės karių, gavome vieno iš jų – Vaiga Zalatoriūtė mintis ir pamąstymus apie šių metų stovyklą. Norime jomis pasidalinti su Jumis.

„Sveiki, mano vardas Vaiga, tiesiog Vaiga. Tarnauju Lietuvos kariuomenėje ir tuo didžiuojuosi. Tai vieta, kur dažnai racionalus protas ir taisyklės nugali, tačiau kartu tai vieta, kuri suteikia daug galimybių susipažinti su įvairiais žmonėmis, įgyti naujos patirties, tačiau rašau ne apie save. Dar vieną kartą darbas kariuomenėje suteikė man galimybę antrus metus iš eilės sudalyvauti „Birutiečių“ (karininkų šeimų moterų organizacijos) organizuojamoje vaikų vasaros stovykloje „Mes Lietuvai“. Tiesa pasakius šioje stovykloje mokosi ne tik vaikai, bet ir suaugę.
Joje tik dar kartą įsitikinau, kad vaikai yra stebuklas, su jais gera būti, jie mane pamilo besąlygiškai, nors atrodo mato pirmą kartą gyvenime, dėl ko dar labiau likau šokiruota. Mes suaugėliai, kartais manome, jog mus turi mylėti už kažką, už kažkokius nuopelnus, o jie tiesiog tave myli. Šioje stovykloje turėjau garbės ir džiaugsmo instruktoriauti, be abejo tam reikėjo ir daug kantrybės bei supratingumo. Turiu pripažinti, vaikams bei mums instruktoriams šioje stovykloje veiklos netrūko. Visi kartu rytą pradėdavome pasitikdami saulę su mankšta, kuri iki galo pažadindavo mus iš miego, vėliau apsitvarkę kolektyviai ruošdavomės pusryčių stalą ir pusryčiaudavome. Kiekvieną dieną įvairiais užsiėmimais ugdydavome skirtingas savybes, tokias kaip taiklumą šaudant iš įvairių ginklų, mokydavomės orientuotis vietovėje, suprasti kurioje pusėje yra šiaurė ir kaip pasiklydus surasti namus. Visas dienas stovykloje vakarais sulaukdavome garbaus svečio, kuris dalindavosi savo gyvenimiška patirtimi, pasakodavo apie save, kas ne tik vaikams, bet ir stovyklos vadovams, paliko neišdildomą įspūdį. Tarp užsiėmimų nepraleisdavome progos mokyti vaikus rikiuotės elementų, karinių subtilybių bei trupučio karinės taktikos. Paskutinį stovyklos vakarą su vaikais išsiruošėme į žygį, kurio metu jie turėjo pasitelkdami įgytas žinias iššifruoti pateiktas užduotis ir surasti paslėptus lobius. Paskutinį stovyklos rytą skaniai papusryčiavę, instruktoriai ir mažieji stovyklautojai išsiruošėme į žygį, kurio metu dainavome, vaikai mokėsi įžiebti ugnį, filtruoti vandenį, stebėti aplinką ir judėti taip, kad niekas nepastebėtų .

Esu dėkinga Birutietėms už kvietimą pastovyklauti kartu ir pabūti instruktore. Šios stovyklos metu išmokau daug naujų dalykų, kuriuos galėsiu pritaikyti įvairiose situacijose gyvenime. Susipažinau su labai įdomiais žmonėmis, kurie praplėtė mano suvokimą apie pasaulį dar labiau, nei galėjau įsivaizduoti. Drąsiai galiu teigti, jog mes suaugę turime ko iš vaikų pasimokyti. Ir ne veltui sakoma, jog vaikai- mūsų ateitis, tad puoselėkime tą ateitį ir pasistenkime, kad ne tik vaikai darytų mus geresniais žmonėmis, bet ir mes juos išaugintume dorais piliečiais.”