Šiandieną minime išskirtinę dieną – Sausio 13-osios įvykių trisdešimtmetį. Prieš 30 metų nugalėjome baimę. Iškovojome Laisvę. Švęskime šiandieną, didžiuokimės iškovota pergale ir prisiminkime mūsų herojus, kurie paaukojo savo gyvybes. Težydi Laisvė!

Dalijamės Birutiečių prisiminimais apie 1991 m. Sausio įvykius:

Vyras kai išėjo, tai visą savaitę namuose nebuvo. Aš buvau su mažais vaikais namuose. Sutarėme taip: kai jis žus, eisiu aš. Taip tada mąstėm. Nebuvo jokių baimių. Tiesiog, taip reikėjo. Sigita, Klaipėda.

Tais metais buvau Vilniaus universiteto 5 kurso studentė. Kaip tik sausio mėnesį buvo egzaminų laikymo sesija, tai laikotarpiu tarp egzaminų su draugėmis eidavau prie Parlamento. Nešdavome arbatos, ten vakarodavom. Atmosfera buvo nereali: susitelkimas, ryžtas, tikėjimas. Atrodė, kad visi -viena didelė šeima. Tai buvo tautos vienybė. Laužai degė, kas meldėsi, kas tautiškas dainas dainavo… Sunku nupasakot tą jausmą, nes  ašaros kaupiasi.. Visada susigraudinu. To neįmanoma pamiršti. Tą tragišką naktį ( aš gyvenau Saulėtekyje, Kamčiatkoj) dar žiūrėjom TV, bet jau supratom, kad vyksta kažkas baisaus, nes tie grėsmingi vaizdai per televiziją ir po to nutrūkusi transliacija…bet ir patikėti buvo sunku, nes argi gali kas prieš taikius, beginklius žmones pakelti ranką ?! Argi gali šaudyti ?! Priešais mūsų bendrabutį, kuriame gyvenome, buvo fizikų bendrabutis. Iš tenai kažkas pradėjo kviesti rinktis kieme ir važiuoti prie Seimo. Buvo labai didelis sujudimas, kažkas kažkur bėgiojo, šaukė, į kiemą pradėjo bėgti vyrai. Mažai kas turėjo automobilius, tai išvažiavome, kiek talpino automobilis. Nemeluosiu – buvo baisu.  Po to kažkaip viskas aptilo. Ir tik ryte, kai atvažiavo iš Alytaus tėvai mūsų išsivežt, nes mano sūnui buvo tik 1,5 metukų – sužinojome kas atsitiko. Betgi buvo sesija, tai mes sūnelį palikom pas tėvus, o patys kitą dieną grįžom į Vilnių. Buvo sunku patikėti tuo, kas įvyko. Po to jau prisimenu tik žuvusiųjų šermenis Sporto rūmuose ir laidotuves. Prie Sporto rūmų buvo ,,gyva“ eilė norinčių patekti atsisveikinti su žuvusiais, teko laukti kelias valandas. O per laidotuves stovėjome gatvėje – kažkur ties Meno mokykla, tai gilų įspūdį padarė moterėlės, kurios klaupėsi tiesiog ant šaligatvio ir meldėsi.. Ir ta žmonių jūra, kuri verkė…Lydėjom kaip savus, kaip brolius ar seseris. Sunku nupasakot žodžiais tą jausmą. Nors, atrodo, praėjo 30 metų, bet prisiminimai jaudina, spaudžia širdį , atsiranda gumulas galugerkly…Rūta, Alytus

1991m. sausio 8 d. Adomas saugoti Aukščiausios Tarybos rūmų išvažiavo su Lietuvos pirmos laidos karininkų grupe. Su lauknešėliu sausio 12 d. aplankyti vyrą ir tėtį išvažiavom su vaikais. Šį kartą ilgai lūkuriavom, kol per langą pamatėm tėtį. Trumpam išėjo pasimatyt. Pasakė, kad su vaikais šiandien nesaugu, neužsibūtume prie laužų ir važiuotume namo, jautė galimą pavojų. Grįžę įjungėm televizorių, stebėjom įvykius, kol televizija nenutilo… Tada įsijungėm radiją. Buvo svarbu bet kokia žinia, kas dedasi Vilniuje. Pagaliau TV pradėjo transliaciją iš Kauno. Sužinojom kas nutiko prie Televizijos bokšto… Pasidarė klaiku, baisu neramu kas laukia Parlamento ir ten esančiųjų. Su vaikais suklupom ir meldėmės garsiai, kad tėtis išliktų gyvas. Per televiziją paprašė rinktis kas gali prie Sitkūnų. Man atėjo mintis belsti į radiatorių, kad žmonės nemiegotų, važiuotų kas tik gali saugot. Užėjo kaimynė paklausti ar kas mums nenutiko?! Dar ilgai nėjom miegot. Girdėjosi kieme važiuojančių mašinų garsai. Ankstų 13 d. rytą kaimynė Audra pasakė, kad Vytautas Landsbergis kviečia kas tik gali atvažiuot prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Abi išvažiavom, vaikus palikusios miegančius. Su savimi turėjom ne telefoną (kaip kad dabar), o radijo imtuvą. Autobuse lietuviškai radijo žinių jau nesuradom, kuo arčiau Vilniaus, tuo garsiau girdėjom tik kolaborantų balsus. Nuvažiavom, žmonių pilna kaip visada, bet jau dainų nebuvo. Spengianti, slogi atmosfera, vyrai statė barikadas, visi stebėjo aplinką. Po valandos išgirdom vyrus kalbant, kad važiuoja tankas. Nutirpau, pakraupau pagalvojus, kad vaikai tai vieni likę namuose ir jie nieko nežino kur esu, kas vaikus užaugins jei abiejų tėvų neliks?! Išvažiavom abi namo. Vaikai po bemiegės nakties dar tebemiegojo. Adomas į namus iš Parlamento sugrįžo tik po pusantro mėnesio. Džiaugiamės, kad galėjome prisidėti prie laisvos Lietuvos išsaugojimo, kad kitos kartos gali džiaugtis Laisve. Irena, Kaunas.

Sunku. Stipru. Patriotiška. Laisvės alkis. Vienybė. Gyvenau tame sūkuryje kartu su savanoriais.Viską išjaučiau, išgyvenau ne viena su trečiuoju sūnumi po širdimi. Sausio 11 d. gydytoja norėjo guldyti į ligoninę, atsisakiau, nes namie laukė mažamečiai. Sunku kalbėti. Žinojau, kas vyko užėmus Maironio spaustuvę, kas vyko sausį. Prisimenu savanorius, bendrauju. Atleiskit, sunku kalbėti. Ona, Kaunas.

Tai buvo savaitgalis. Jau visą savaitę mieste tvyrojo įtampa, juolab, kad tankai, nepaisydami nei šviesoforo, nei kelio ženklų, važiuodami iš Šiaurės miestelio sužalojo kolegės tėtį, vežusį žaislus. A.a. mano Mamytė ištisai stebėjo Žalgirio gatvę, kuria važinėjo tankai, vos juos pastebėjusi, skambindavo į Seimą perspėti. Tuometinė mano mokykla šalia Ozo gatvės, buvo kita tankų arterija, apie judėjimą jąja pranešdavome iš mokyklos. Po pamokų ir su mokiniais eidavome prie Seimo. Tąnakt prie Seimo buvo labai daug žmonių, kartu su kolege poete D. Aukselyte- Ruzgiene kartkartėm ėjom pasišildyt į Aspirantų bendrabučio fojė, dalijomės arbata; su a.a. V. Kernagiu ant bibliotekos laiptų dainavom Jo ir liaudies dainas. Ypatingo nieko nenuveikėm – tiesiog buvom kartu. Tuomet atėjo žinia apie šūvius prie bokšto… Raudonojo kryžiaus ligoninėj budėjo auklėtinio mama. Ramunė, Vilnius.

Prisiminimai liko kaip blyksčiojantys kadrai. Baimės, kurią gerą dešimtmetį iškviesdavo pažliugusiu sniegu važiuojančios mašinos ir saliutų garsai – nebeliko. Mes buvome prie Televizijos ir radijo komiteto. Tankų kolona iš pradžių pravažiavo Konarskio gatve. Apsidžiaugėme, kad, pamatę susirinkusią  žmonių minią, jie apsigalvojo. Bet tankai grįžo. Tuomet prisimenu susispaudžiančią minią. Šalia manęs stovinčią draugę. Pro šalį prabėgantį ginkluotą  vyrą – mano ūgio, su keisto stiklo šalmu, paklaikusiomis išvirtusiomis akimis. Traškančių blyksnių daugtaškius ore. Trumpalaikę tylą, kurios metu jau Komiteto lange stovintis (gal tas pats) ginkluotasis koja ar automatu išstumia stiklą, pažyrantį didelėmis šukėmis tiesiai į veidą elegantišku paltu jam pamokslą apie nedorą elgesį skaitančiam pagyvenusiam vyrui. Tuomet per aikštę važiuojančius tankus. Vienišą viduryje aišktės likusią ir stebuklingai tankų nepervažiuotą mūsų ansamblioko bandoniją. Tankų salves, pažyrančius Komiteto langus. Ir mus su drauge bėgančias kartu su minia. Ta naktis buvo ilga, mums Kalinausko gatvėje sutiktas rusų karininkas dar  atskaitė pamokslą, kaktomuša atsitrenkėme į karinį viliuką Didžiosios sinagogos kieme Vokiečių g., taip ir nepaskambinome Šv. Jonų varpinės varpu… Saugokime Tėvynės laisvę, nes ji to verta. (Dovilė, Kopenhaga).

Foto autorius Klaudijus Driskius.